Mano dukros atėjimas į šį pasaulį nebuvo planuotas, o jos tėvelis sužinojęs, kad laukiuosi, stūmė mane į kampą, siūlydamas “išspręsti problemą”,  manipuliuodamas mano pasimetimu, nes, anot jo, ,,nei aš, nei tu nesame pasirengę būti tėvais”. Jis taip siekė “apsaugoti mane ir mano gyvenimą nuo žlugimo”… Prireikė laiko suvokti, kad kylanti isterija kalbantis su juo buvo mano vidaus atsakymas, kad abortas niekada nebuvo opcija, kurią drįsčiau svarstyti, bet jo veikiama šią opciją svarsčiau.

“Kaip šiandien pamenu, tą rugpjūčio rytą, kuomet atlikau nėštumo testą….Iš esmės žinojau, jog išvysiu du brūkšnelius. Vaikelio mes norėjome, tikėjome, kad bus sūnus, ir tikrai buvau pasiryžusi susilaukti penktosios atžalos. Tačiau…Kada tai nutiko, mane apėmė panika, ašaros, pyktis ir didelis nenoras lauktis.

Mano trečiasis vaikelis nebuvo planuotas. Kadangi su vyru kaip tik patyrėme santykių krizę, jis norėjo, kad nutraukčiau nėštumą. Tai buvo labai sunkus laikas emociškai. Tačiau pasitikėjau savo širdimi, kad aš turiu apsaugoti šią trapią gyvybę po savo širdimi. Nesutikau su vyro noru, o jam tai buvo sunku priimti. Netrukus mūsų santykiai pakrypo link skyrybų, vyras nebematė prasmės saugoti šeimos.

Praėjo metai laiko, kai kreipiausi pagalbos. Buvau išsigandusi, apimta panikos ir baimės. Man atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų ir sudužo kaip stiklas tas patogus gyvenimas, kurį aš taip mėgau. O viskas taip ne laiku atrodė.. buvau perfekcionistė.

Sveiki, esame jauna šeima ir norime nuoširdžiai padėkoti Krizinio nėštumo centro darbuotojoms už skirtą laiką, priimant patį svarbiausią sprendimą mūsų gyvenime, emocinį palaikymą, informaciją, kurią turi žinoti kiekviena jauna šeima prieš susilaukiant vaikelio, ir materialinę pagalbą vaistams taip pat kūdikio kraitelį, rūbelius, vežimėlį.

Man 28-eri. Sveikata gera. Magistro laipsnis yra. Darbas yra. Finansai – pakankami. Būstas ne svajonių, bet yra. Net nuostabus vyras, kurį beprotiškai myliu ir kuris man po šešerių metų draugystės uždėjo žiedą, prisiekdamas amžiną meilę priešais nukryžiuotąjį – jis taip pat yra. Keli mėnesiai po vestuvių ir abu kartu su vyru ašarotomis iš džiaugsmo akimis žiūrime į teigiamą nėštumo testą.

Susilaukti vaikelio mūsų šeimai prireikė kantrybės, ištvermės, patirti skausmo du kartus netekus vaikelių per persileidimus… Ir pasiryžimo bandyti toliau. Kreipusis į Krizinio nėštumo centrą, sulaukiau profesionalios pagalbos persileidimą patyrusioms moterims grupėje, emocinio palaikymo ir praktinės pagalbos trečiojo nėštumo metu.

Labiausiai kankino klausimas – ar tikrai noriu tęsti šį nėštumą? Emociškai jaučiausi palūžusi, supykusi ant savęs ir pasaulio, tarsi norėjau prasmegti po žeme. Bet mane sustabdė viena mintis: tai, kokios aplinkybės neramina  dabar, nėra neįveikiami iššūkiai ir viskas einant laikui kažkaip išsispręs.

Juodžiausią akimirką radau „Krizinio nėštumo centro“ informaciją: ateik, kad ir ką nuspręstum -mes tave palaikysime. Radau istorijas, kurios buvo tokios panašios į mano. Radau žmones, kurie priėmė, išklausė, iškentė mano pyktį ir ašaras, guodė. Žmonės, su kuriais galėjau būti silpna, pikta, visokia.

Sveiki. Mano istorija man asmeniškai dar dabar yra nesuvokiama. Metų bėgyje patyriau du persileidimus. Pirmasis buvo birželio mėnesį,  antrasis – prieš dvi naktis. Atrodo vos spėjau atsigauti po pirmojo persileidimo, pusmečiui praėjus pastojau vėl, skausmą numalšino kitas nėštumas.

Rašau savo istoriją todėl, kad prieš kurį laiką vienos moters čia aprašyta istorija įkvėpė mane teisingam sprendimui. Man jau virš 40 m., vaikai jau dideli. Ir štai vieną dieną netikėta žinia, jog laukiuosi! Žemė slydo iš po kojų, nes tai buvo neplanuota, netikėta ir atrodo ne laiku.

Aš  esu mama tik mano kūdikėliai danguje…..Pirmo kūdikėlio netekau 11 nėštumo savaitę prieš dvejus metus. Pamenu, kaip laukiau už kabineto durų, šalia manęs buvo vyras, mes džiaugiamės ir planavome savo vestuves.

Nuo tų žodžių „Nematau širdelės plakimo“ apmirė ir visas mano kūnas. Negalėjau ištarti nei žodžio, atrodė, kad net kvėpuoti sunku. Didelis skausmo gumulas užgniaužė gerklę, tiesiog negalėjau kalbėti, nieko klausti, nieko galvoti… Juk taip negalėjo atsitikti, neturėjo atsitikti, aš gi prieš tai 2 vaikus išnešiojau taip paprastai…

Kai sužinojau, kad mano geriausia draugė neplanuotai pastojo, neslėpsiu, apsiverkiau. Iš arti žinodama to žmogaus gyvenimo kelią, šeimą, finansinę ir socialinę padėtį, būsimo vaikelio atėjimą į pasaulį prilyginau katastrofai. Akistatoje su iššūkiais, kuriuos ji turėjo įveikti, jaučiausi bejėgė.

Kai ištekėjau, buvau vos 18. Tą pačią vasarą pastojau. Nei mokslų, nei savo buto, nei gero darbo. Bijojau net prasitarti apie savo nėštumą artimiesiems. Nors vyras buvo prieš, vis vien nusprendžiau pasikonsultuoti su gydytoja apie abortą.

Jau kuris laikas lankiau tokią porą. Jie dar jauni ir dar žaviai vėjavaikiški. Mane jau ne kartą įspėjo, tie, protingieji: „nebūk ten – tu neturi jokių  šansų“.  Tačiau aš buvau tikras, kad jie nematė to, ką aš mačiau ir kad jie tiesiog  nežinojo.

Kai tuokiamės, artimieji ir daugybė žmonių atskuba su sveikinimais.  Kai gimsta vaikelis daugybė ateina su dovanomis ir patarimais. Tačiau kai vaikelį prarandame, stoja nejauki tyla. Ir tuomet, kai palaikymo reikia labiausiai, kai supratimo ir bendrystės kaina yra didžiulė, visi tarsi nebyliai atsitraukia.

Staiga plačiai atsimerkiu…tamsu, naktis…neina susivokti. Kas vyksta? Širdis pašėlusiai daužosi, gerklėje lyg užstrigęs gumulas, trūksta oro. Kur aš? Stengiuosi susikaupti. Galvok, Diana, galvok. Taip. Gimdymo namuose. Bandau rikiuoti mintis, kurios, atrodo, kaip bičių spiečius dūzgia galvoje. Spaudžia krūtinę, atrodo, kad luitas betono užgulė.