Norisi pasidalinti savo antrojo nėštumo patirtimi. Tiesiog todėl, kad kartais labai reikia realios, nepagražintos istorijos toms moterims, kurios kaip ir aš anuomet, atsidūrė krizėje.

Kai sužinojau, kad laukiuosi antrą kartą, buvau vos pradėjusi dirbti naujoje srityje – IT sektoriuje. Tai buvo ilgai siekta profesinė pergalė, nes persikvalifikavau po pirmojo vaiko gimimo, tad naujasis darbas man reiškė labai daug. Ir staiga – žinia apie nėštumą. Jaučiau paniką, nes tuo metu atrodė, kad pagaliau atėjo metas tik man. Pirmasis nėštumas buvo labai sunkus ir gimdymas vertas dar vieno straipsnio apie traumuojančias gimdymo patirtis. Tuo metu turėjome ir finansinių sunkumų, kuriuos tikėjausi išspręsti bent iš dalies su savo nauja darbine pradžia. Trūko ir pagalbos, o tiksliau jos beveik ir neturime.

Labiausiai kankino klausimas – ar tikrai noriu tęsti šį nėštumą? Emociškai jaučiausi palūžusi, supykusi ant savęs ir pasaulio, tarsi norėjau prasmegti po žeme. Bet mane sustabdė viena mintis: tai, kokios aplinkybės neramina  dabar, nėra neįveikiami iššūkiai ir viskas einant laikui kažkaip išsispręs.

Ieškodama atsakymų kreipiausi į psichologus, moterų palaikymo grupes. Didžiausia atrama tapo draugė, su kuria susipažinau būtent dėl šios krizės. Jos istorija, jos stiprybė mane nuramino. Jei ji, neturėdama nei partnerio, nei didelės atramos, išgyveno – išgyvensiu ir aš.

Toliau sekė ilga kelionė su daugybe klausimų: kaip neprarasti karjeros, kaip susitvarkyti su finansiniais sunkumais (tuo metu dar vyko teismo byla dėl asmeninio turto, išsiurbusi visas santaupas), kaip pasirūpinti psichologine sveikata, kai iki nėštumo buvau vartojusi antidepresantus.

Darbo aplinka irgi nebuvo lengva. Personalo vadovė pasveikino, bet kartu atsiduso, kad tikėjosi mano ilgesnės karjeros pradžios. Išleidžiant į motinystės atostogas sulaukiau tokių pat „juokelių“. Komanda lyg ir stengėsi palaikyti, bet tarp eilučių jautėsi, kad mano nėštumas jiems neatrodo džiugi naujiena. Tai skaudino, kėlė gėdos jausmą. Reikėjo mokytis apsišarvuoti stiprybe.

Ir čia norisi sustoti. Nes aš tikiu – tokias situacijas patiria daugelis moterų. Besilaukiančių moterų padėtis visuomenėje vis dar trapi. Jos neretai matomos kaip kliūtis, kaip problema. O juk iš tiesų tai turėtų būti džiugus gyvenimo tarpsnis.

Prisimenu, studijuodama teisę, girdėjau mintį: įstatymai stipriai formuoja visuomenės moralę. Pavyzdžiui, kai kuriose Europos šalyse motinystės atostogos tetrunka kelis mėnesius. Ten normalu trijų ar keturių mėnesių vaiką palikti darželyje. O mūsų galimybė auginti vaiką namuose iki 2–3 metų jiems atrodo nesuvokiama. Visuomenė prisitaiko prie tokių taisyklių, ir motinystė nebetampa prioritetu. Tačiau psichologai nuolat kartoja: pirmieji 2–3 metai vaikui yra itin svarbūs augti namų aplinkoje.

Aš pati, norėdama išsaugoti darbo vietą, grįžau dirbti anksčiau. Turėjau lankstų grafiką, galimybę dirbti nuotoliu, tad palaipsniui viskas aprimo. Finansai irgi pamažu susitvarkė – teko daug ko atsisakyti, bet išmokome gyventi paprasčiau. 

Antidepresantai nėštumo metu: mano asmeninė patirtis

Noriu atskirai pasidalinti patirtimi, kuri, manau, yra labai svarbi – antidepresantų vartojimas nėštumo metu. Ši tema vis dar apipinta stigma. Dažnai galima išgirsti: jei laukiesi ir vartoji vaistus, esi tarsi „blogesnė“ mama. O dar baisiau – juk nėštukėms „negalima jokių vaistų“. Bet tikrovė yra kur kas sudėtingesnė.

Aš konsultavausi su keliais tikrai gerais specialistais, bendravau su kitomis moterimis, kurios taip pat prieš nėštumą vartojo antidepresantus. Vienos jų išdrįso ieškoti pagalbos, kitos rėmėsi tik nuojauta ar internete rastais patarimais. Man specialistai aiškiai pasakė: jei mama jaučia stiprų nerimą ir depresijos simptomus, daug didesnę žalą gali padaryti pats nerimas, nei tinkamai parinkti vaistai. Vaiko sveikatai rizika tokiu atveju kyla būtent iš mamos būklės, o ne iš kiekvieno vaisto.

Aš pati skaičiau tyrimus, kalbėjausi su gydytojais ir supratau: taip, yra vaistų, kurių nėštumo metu geriau vengti, bet yra ir saugių variantų. Sprendimas turi būti labai individualus. Mano atveju pasirinkimas vartoti antidepresantus visą nėštumą buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Mano vaikas gimė visiškai sveikas – gavo 10 iš 10 Apgar balą, puikiai valgė, augo ramus, linksmas, smalsus. Šiandien matau, kad jis yra guvus, socialus, greitai besimokantis, ir manau, jog būtent ramiau praleistas nėštumas prie to prisidėjo.

Manau, kad apie tai būtina kalbėti garsiai. Antidepresantai nėštumo metu nėra „tabu“ ar „nuosprendis“. Jie gali būti priemonė, padedanti mamai jaustis geriau ir labiau priimti save bei ateinantį stebuklą. Negaliu net į žodžius sudėti kokia esu dėkinga šiam savo sprendimui ir galimybei mylėti savo vaiką. Žinau, kad be vaistų būčiau buvusi ir toliau „išlikimo“ būsenoje ir mano vaikas būtų visą tai jautęs.

Dabar esame keturių asmenų šeima, ir galiu pasakyti tik viena – taip, buvo sunku. Bet visos krizės buvo įveiktos. Visi sunkumai praėjo ir visko pabaigoje nieko nepraradau ir turiu tik daugiau draugų bei svarbiausia – savo šeimą.

Linkiu, kad kiekvienos moters laukimo kelionė būtų kuo lengvesnė, kupina pagarbos ir palaikymo.